Japoniškas sodas SAMOGITIA - partnerystės sodas

Japoniškas sodas – tai neatsiejama japonų kultūros dalis. Per amžius jis apjungė religiją, meną ir pagarbų požiūrį į gamtą.

Sodų kūrimo praktika senovės Japonijoje siekia VII a., Naros periodą (710-794), kai buvo stipriai juntama Kinijos įtaka.

Kadangi mūsų šaknys pagoniškos, japonų meilę bei pagarbą visiems gamtos elementams nebus sunku suprasti.

Atskleisti akmenų didybę, vietovės stiprybę buvo pasirinkta japoniško sodo idėja. Žemaičiai paskutiniai pagonys Europoje. Tradicinė japonų religija – šintoizmas (liet. „dievų kelias“).  Tai pagoniška religija, kurios garbinimo objektas yra kami – gamta ir jos objektai (medžiai, kalnai, akmenys, šaltiniai) ar reiškiniai.

Bonsai – tai dviejų žodžių junginys: „Bon“ ir „Sai“. Žodis "Bon" išvertus iš japonų kalbos reiškia padėklą, o žodis “Sai“ – augti arba sodinti. Tiesiogiai išvertus reikšmė gautųsi „sodinti padėkle“ arba „augti padėkle“. Dažnai žmonės klaidingai mano, kad bonsai – tai atskira medžių rūšis, tačiau tai yra meno forma, išreikšta per visų rūšių augalų ir medžių auginimą. Jums tikriausiai kyla klausimas, kodėl tai yra meno forma?

Akmenų sodai (sausieji sodai) – tai iš akmenų, žvyro ar smėlio, atskirų medžių bei krūmų suformuoti sodai, labai panašūs į uolėtą kraštovaizdį. Iš smėlio supilami kalnai ir kalvos, iš jo ir akmenų formuojami upeliai, kriokliai, ežerai. Šie sodai buvo komponuojami taip, kad jus būtų galima stebėti kaip paveikslus, tačiau tik iš didelio aukščio. Jie imituoja ne išorinę, o vidinę gamtos esmę.

             Tradicinį japonišką sodą formuoja penki elementai, kurių vienas - dvasinis, o kiti keturi – akmenys, vanduo, augalai ir architektūra – materialūs.

 Senojoje japonų mitologijoje kalnai ir akmenys sudaro žemės skeletą, simbolizuoja pastovumą ir nekintamumą, o vanduo yra jos kraujas, gyvenimo tėkmės ir kaitos simbolis. Todėl akmenys formuoja...